Ne meilės,o tavęs man reikėjo

Kurinys publikuotas 2010-06-18.http://mahalis.blogas.lt/36-36.html

2012-03-11 aš jį sutvarkysiu :)

Atsimenu kaip mane už rankos vedė vejas..Dangaus ašaras rinkau..Tyliai sau sakau, laikykis brolau, eik į prieky ir toliau..

Būna grįžtu mintimis atgal..Nuo vėjų šakos krenta,lyja,visi bėga.O man pakyla džiaugsmas,atsiranda šypsena.Bet mano siela greit nuliūsta.

Ir kartais taip norisi bėgti per šlapia žemę.Surasti kažką pusiaukelėj ir niekada nebegrįžti.Taip norisi surasti kašką nesurastą ir niekada jo nepamiršti..

Kaip gilioj naktį šviesios žvaigzdes kris,kai eisi mūsų pramintu taku…Bus sunku.Bet net eidamas mylimu keliu vis dar prašau ,kad paiimtum mano liūdna veido kaukę..Vejau, prašau nupūsk sielos skausmą…Bet laikas bega,jis daro savo…

Kartais negaliu patiket ką rašau,ką sakau..Bėgu,krentu ir vėl kylu…Nenoriu pasiduot,bet dienos be prasmes..Eini su viltim,kad dar vienas muilo burbulas nesprogs.

O aš bijau paskest prisiminimų jūroj,susitikt su žodžiais ,svajonėm,prarastom viltim..Sesės,man jūsų taip reikia..Prašau nepalikit manes taip-skausme skestancio ir rėkencio.

Kai aplink miršta šimtai žmonių,o tu galvoji,kad tik tau širdį skauda,kad tik tavo svajonės nesipildo,kai supranti,kad šiandien pasakei sudie tai kurią myli,kai mintyse šauki,kad jos ilgiesi,kad nori žiniu is jos,bet rašai,kad nukreipiai visus palankius vejus,bet giliai širdį vistiek nori jog pasiektu būtent ja paskutiniai žodžiai,paskutinis kraujo lašas..Bet taip neiseina niekap.

Rodos užlipau ant kaško tvirtesnio,bet genamas skausmo pats nubėgau.Rodos tai tik akimirka viena,bet per ją viskas baigės..

šalta siela rekia, ar dar galiu kaškuo pasitiketi,kai pats save nuviliu..Keistas slėgis spaudžia širdį,o as nebenoriu nieko apie tave girdėti.Nebenoriu apie kitų jausmus klausyti..

Mano žodziai vien tik melas ir išdavystės…Skaudi vienatvė..Bet jaučiuos stipresnis..Dar kaško laukti nebenorejau.Dejau žingsnį.Tikejau,kad skausmas greit praeis.bet smerkiančios akys bado,vis bandau išgirst ka sako..Sako,kad viskas bus gerai,lyg supranta ką sako mano jausmai..Taip norėčiau užmigti ir iš skausmo nepabusti.Niekad negrįžti prie sio sasiuvinio ir niekad tau nebeparašyti,bet jai lemta as viena diena grįšiu,jai lemta as viena diena dar čia parašysiu.

Tai nėra niekam skirtos mintys.Tiesiog  kūną valdo pyktis.Atsiprašau jai kas iš savų išsižeis.

Niekada nerūpėjo ką man sakėt jūs.
Neklausiau ar mėgstat ar smerkiat jūs.

Aš teigiau,neigiau,kovojau buvau atkaklus..

Gal man reikia skaityti,mastyti,galvoti,kad supraščiau.

Gal reikia pykti,rėkti,jog net savo gyvą sielą užkaščiau.

Nesuprastas,atstumtas,pažemintas savo pragariškos svajonės.
Ir viskas tik tam,kad įpraščiau prie blogio..

Neigiama,juoda esanti mano rankose viltis..

Jūs man kirtot per kojas,griovėt,mušėt,bet aš vistiek atsistojau.

Man net melavo.
Buvo,kad juokėsi,tyčiojosi tie kurie mano širdyje buvo vadinami dievais.

O mano angelas.
Tos mergaitės garbanotais plaukais rankos..
Dėjau aš ant jos!
Širdį drąskė,plėšė,kol galų gale sudaužė.

1 prieš vieną su likimu..
Bet kodėl vėl trenki per kelius?
Kur sąžininga kova?
Kur tu?
Kodėl visą laiką laimi kitas?
Kodėl visada kenčia mano venos?
Taškosi kraujas pro mano delnus.
Dešimtys raminamų tablečių ir kam?
Dėl ko turiu tas ašaras ryti?
Kodėl turiu sirgti,kentėti..

Pasaulio nekenčiu,dievo.
Esamo tikėjimo juo.
Jaigu tik kasnors manim galėtų patikėti..
Prisiminti..
Kai buvau geras,nesuluošintas,nesutryptas.

Ir visą laiką tik įsivaizduojamo ilgesio mintys.
štai jum ir pyktis!!!!!!

Dieve,ją pamilau..

Jai reiktų pasakyti kodėl dabar šypsausi,
Tai atsakymas būtų paprastas..
Kiekvienas mieste einantis žmogus.
Tai kruopelytė jos..

Dieve aš bijau vėl ragauti skausmą
Bet..
Gal aš turėjau sutikti tuos netinkamus žmones tam,kad galėčiau rasti ją,kad galėčiau pasiekti saulę išskėtes rankas,o gal privalėjau kentėti,kad pasiilgęs stipriai apkabinčiau jos pečius.Teko griūti,kad išmokčiau atsiprašinėjant  išsipurvinti kelius..

Atleiskit,kad  netikėjau tuo kuris aukštai..Bet netikėjau tik todėl,kad pavyktu ja pasitikėti.Turėjau jausti simpatijas ,kad galų gale supraščiau ką reiškia meilė..Šaukdavau garsiai aš.jog galėčiau pajusti ką reiškia tarti mes.5 metus rašiau eilėraščius,jog pavyktu mielai pasakyti kaip ją myliu

Žinau.Aš perdaug saldžiai kalbu,galvoju,svajoju,bet aš ištiesų ir esu toks.Bet saldumas,gal kaip ir saldainiai nenusibosta?Gal kartais per savo nervus beriu į mūsų bendravimą druską,tenka bijoti..Kaip ir tos nepagydomos  ligos:MEILĖ,PAVYDAS,BAIMĖ.

GAl iš šono šlykštu,keista,neįprasta.Bet aš nieko pakeisti negaliu,nes ją myliu.

Labai bijau nakties.Nes patikėk,kaip baisu ryte jos neišvysti..

Bijau prarasti,kaip rytini sapną,kaip laukų gėlę..Bijau…

Popieriaus lapas..ir jis kupinas baimės..3 kartus suspaustas,suglamžytas,bet vis vėl paimtas į rankas.

Nes jame yra užrašytas tavo vardas.

Mahalis..

Viską ką užrašiau čia,ką rašiau asmeniniuose laiškuose,ką palikau telefono juodraštyje viskas  buvo tik dėl jūsų beprotiškai keliamo skausmo.

Visa to kaltininkės?:

Rūta,Samanta ir Gabrielė.Tai tos merginos kurios buvo mano mūzos,kurios mane įkvėpdavo per rašinius,per dienas ,kai kūna valdė rūtina,Kurios manę įkvėpė gyventi..

Neneigsiu jog man gėda.Man ištiesų gėda,nes esu galbūt perdaug šaltas vaikinas,bet,kai užvaldo jausmai ,aš tampu išniekinta asmenybe.Nors daug žmonių’’svaigo” jog,tai labai gražu .Nors ištiesų niekas nekreipė demesio ,net į turinį..

Pamenu,kad prisijungiau į Blogą.lt .Kiek buvo kolegų,būtent jie mane privertė rašyti pastraipomis ir galų gale viską rašyti eilėraščio forma :D gan juokinga,bet apmaudu,kad visi palūžot ir iš čia dingot..Labai gaila,kad viskas baigėsi,aš jūsų taip pasiilgau(Deimantės,Gabrielės ypač ir žinomą visų kitų kurių nesirįžtu dabar minėti)

Svajoju,kad mano įkvėpimas grįžtu,kad grįžtu jos,kad būtu vėl gerą,kad norėčiau  rašyti jum,apie jus.Bet..

Širdys jūsų nebetos,tik šypsenos liko.Ir tos pačios pasikeitė.Tačiau negaliu drąsiai sakyti,kad norėčiau atsukti laiką atgal ir viską pakeisti.Nes tarkim per vieną žmogų mastydamas patyriau fijasko,Nebesupratau kas ir kaip,nebesugebėjau paprašyti,kad pasiliktum,aišku, negalėjau suvaidinti teismo,negalėjau kaltinti.

Labai daug sakinių liko nusėdę ant mano širdies.Nes bijojau,net užrašyti tai :) Atiduočiau dabar velniui sielą,kad galėčiau sugrįžti  į vieną dieną,kai buvo laimės skalė aukščiausiai.Norėčiau iš visų savo istorijų grįžti tik į vieną.Ir,kad ir kaip kovojau su skausmu…Vieno vis dar neįveikiau.

2011-08-11

Dienoraštis

Kartais turi išeiti, kad galėtum grįžti.
Kartais turi nekesti, kad galėtum pamilti.
Ir kartais turi atsiprašyti, kad galėtum atleisti.

Ir kartais viską turi pradėti nuo pradžių.
Nebežiūrėt per petį ir pereit į kitą gatvę.
Turi dar kartą paragauti meilės, kad galėtum griūti.
Nors ir visi norėtume amžinai laimingais būti.
Kitiem lemta pražūti.
Bet mum?
Vieniši kariai palikti tamsoje skęsti.

Prisimenu, kai pirmą kartą viską užrašiau ant lapo,
Nebenorėjau kurti, buvo skaudu po to karto.
Pamenu kai pamilau spalį.
Tą spalio merginą.
Tą vėją.
Tą nuostabų lašą ant veido.

Lange atspindi vėjo ilgesio ašaros.
Vėjas kartojo:
Tu tik palauk.
Kvapą atgauk.

Tie du susilieję šešėliai viltį gaivino.
Užteks to skausmo, tos baimės, net saulė ramino.
Pritarė jai net žmogus.
Šlykštus padaras, kuris vistiek pražus.

Sidabrinė kulka ir smilkinys.
Tai bent derinys.
Mirtis, skaudus prisiminimas?
Ne.
Tu mano gyvenimo pasirinkimas.

Mano spalis.
Mano saulė.
Bet ar ne per aukštai?
Ar nekrisiu žemai?..

Draugų žodžiai: jau laikas,
Užteks lakstyti per balas.
Mano širdis: jau laikas, kurk apie lapkritį,
Nes spalis jau baigės.

Verkenčiam kartėlį tame šešėlį
Paskendo ir mano akys..
Jos pabalo,
Atšalo ,bet nerado kito kelio.
Melavo,apgailestavo,bet atsiprašyti pavėlavo.

Bandė jis tavo širdies ieškoti
Nes mylėjo,nes tikėjo,
Tačiau su juo dingo ir lietus,
Tas baisus vėjas
Jo šiurštus šauksmas paskutinį kartą apkabino.
Įsiaudrinusi jūra jo malda paskandino

O kur draugai?
Ašaros nebeišdžius,kai neberasi jų šalia
O,kai pamastai,suvoki pabaigą, ar atsiprašai?

Pasaulį vien tik apgavystės,melas,išdavystės
O kur tas gėris?
Kur ta saulė?
Velniop debesis ir šešėlius

Atsikėlus,drėgnos ašaros,lauke šlape
Man gera…Nes žinau,kad sumanimi verkė ir lietus.
Gražus išsiskyrimas,lyg gražios melodijos neigimas.
Kodėl?
Todėl.
Prašau paimk..
Atimk.
Atiduok
Paleisk
Atleisk.

O jai kokį kartą tavimi patikėti
Suprasti,kad tai mano likimas
Dievo žaidžiamas žaidimas..

Būvimas tavo angelu išvargino..
Atpratino dangaus šviesas skaičiuoti
Oh.Kaip man gera buvo tave bučiuoti

Išduoti nenorėjau.
Nuoširdžiai mylėjau.
Tikėjau malda.
Meilė dingo lyg džiūstanti bala.

Kova baigėsi ties ne.
Sušalusios ledinės sienos šildo kuną.
Dėl tavęs atlaikysiu ir perkūną.
Ašaros naiviai kankina..
Tik šalto ledinio vėjo muzika ramina.

Prie griuvusio angelo
Prie kamino iškurio mano meilė rūgsta
Laimės paukštė išsprūsta..
Pakaruoklio kilpa ir mazgas ant prisiminimų
Šuolis ir likusių draugų klykimas.

Praėjo tiek daug naktų valandų tylių,
O aš taip norėčiau nuo liūdesio pasislėpti -su tavimi..
Gal jau niekada nebebus kaip ankščiau:
Nebebus tu žodžių šiltų,tų mano minčių.
Leisk prašau! Apkabinti tavę
Bus vėl ramu

Tiek daug naktų valandų tylių
Ir kasnaktį pasiilgstu vis stipriau,
Pamates noriu matyti ilgiau..

Žvelgiu į priekį ir nieko gero nematyti.
Aš gal aklas ir nebijau to pasakyti
Tu išėjai be pažado sugrįžti..
O aš likau su ašarom akyse.
Nebejaučiu,nei džiaugsmo,nei pykčių
Tik sielą skausmo kulkom suadytą.

Pasiilgstu tų naktų,valandų tylių..
Man gaila,kad negaliu klaidų ištaisyti,
Noriu dėl to dabar atsiprašyti.
Prižadėjau tau,kad neliūdėsiu,kad skausmą atlaikysiu
Dabar dėl melo krentu tavo akyse
Ilgiuosi,bet apie tave rašyti dar nepabodo

Pasaulyje tūkstančiai žmonių masės
Visai nesvarbu kokios jie rasės
Juk mes vistiek ištospačios gatvės.
ŽMonės tokie paprasti ir kartais nelaimingi..
Dėja aš nuo jų neatsilieku,
Su savo mintim liūdesio pasaulio dar nepalieku.

Aš dėl nieko nepykstu.

Žiūrint į mane jau darosi šlykstu.

Bet dėl nieko tavęs nekaltinu.

Ir ne dėl tavęs savo kūną alinu..

Kuriu kaip niekad daug..

Aprašysiu tąpačią istoriją ir dar daugiau..

Gal net po kiek laiko berašant pasidarys linksmiau

Ir mahalį atsiminsit kurkas ilgiau.

Kiekviena lemtingo atsakymo laukimo sekundė žudo

Ji taip lėtai tiksi..

Širdis plyšta,

Ir aš nesuprantu dėl ligos ar iš skaumo..

…2011-03-02 tą dieną šiti sakiniai buvo paskutiniai

…2011-03-03

Nujausdamas likimą puikiai jį aprašiau.

Mahalis vienas,

Nebevaldo jis žodžių,

Jam skauda.

Nors ir žinojo kur eina..

Skaudu,kad tavę jis prarado

Nesigaili,kad pradėjo..

Ir užbaigdamas paskutinį oficialų tau laišką..

Nedės jisai taško,padės tik kablelį,

Paskutinė valanda džiaugsmo

Tai nesmagus dalykas,priimsiu viską sau kaip bausmę.

Šį sykį neliesiu savo kraujo

Ir užrašysiu su skausmu būsimą raudą.

Eiliuotos eilutės..

Tolygus taškučiai..

Gyvenimo duobės,

Liūdesį išnkstantys saulės zuikučiai..

Milžiniška atitekanti banga,

Pasitiksiu ją iškelta galva.

Žmonės nuo manęs suka akis

Gal dėlto iš mano akiu ašaros kris.

Dėl vieno žmogaus atsisakęs pasaulio

Nebeturiu kur grįžti.

Dėl nepalankių būrėjos kortų

Nenoriu visko atsisakyti ir visko užmiršti.

Ignoruojančios žinutės

Tiksi nemano naudai paskutinės minutės

Noras „myliu pasakyti“

Ech,ar baigus teks jau su liūdesiu skaityti.

Atsipalaidavęs kaklaraištis,

Mirusios mintys.

Užrašomos paskutinės šypsenos viltys.

Baimė dėmę palieka,tačiau šypsena vis dar neatsilieka..

Vis dar turiu viltį..

Tą mažą pūkelį kuris gali lengvai pakilti..

Turiu pavarą įjungti mažesnę,

Kad neišvengema avarija būtų sipnesnė.

Paskutinis stulpelis

Ir mintų likučiai

Negailestingas likimas

Ir jį bejėgiškai besistengiantis pakeisti žmogutis.

Pakliuvau į beprotybės rojų

Tikiuosi ir meldžiuosi už rytojų.

Blaškomos ramybės mano mintys

Nesuprantu ir ko man imtis

Nauja gyvenimo srovė neša į neplanuotą pusę.

Planai kiek netaip pildos,norai sklya..

Bijau likti prie geldos.

Kur jūs kai man reikia pagalbos?

Kaip ir vaikystėje dėliojasi mano žodžiai,

Tik,kad Rūtai jie nebus atiduoti,

Nebus jai jie skirti..

Gan keista,kad vis dar tu mano atmintį.

Vis bandau atsipalaiduoti

Bet rytojaus badymas trugdo..

Stalas,sienos,lubos manęs neguodžia.

Juoda,bekvapė žemė tik manę palaiko.

Net jai kada mano žodžiai skaudino..

Net jai kada mano žodžiai graudino..

Manę tie jausmai taip pat žeidė..

Ir dėlto aš to balandžio neišlaikiau ir rankos jį paleido.

Bandau nusišypsot.

Nesigauna..

Tai kas atrodė taip miela ir kvaila..

Man to pakartoti tiesiog nebepavyksta.

Žinau man reikia nekankinti savęs,

Man reikia atsisakyti tavęs..

Pradėsiu trinti gatves..

Gal taip kaip paukštis išskrendantis rudenį mano mintis nuneš.

Rašau jau su apmaudu,

Ir po pusės metų atgimusiu spaudimu širdį..

Gal tai sustiprins arba būsiu panašus į žuvėdrą kuri skaudžiai paskutinį kartą klyks.

Man reikia užuojautos ar kas atsakys?

Data:2011-03-01